Plautas
| Titas Makcijus Plautas | |
|---|---|
.jpg) | |
| Įsivaizduojamas Plauto portretas (XVIII a.) | |
| Gimė | apie 250 m. pr. m. e. m. Sarsinas, Umbrija, Romos respublika |
| Mirė | 184 m. pr. m. e. m. Romos respublika |
| Veikla | dramaturgas |
| Sritis | senovės Romos literatūra |
 Vikiteka | Plautas |
Titas Makcijus Plautas (lot. Titus Maccius Plautus, apie 250 m. pr. m. e., Romos respublika – 184 m. pr. m. e.) – senovės Romos komedijų rašytojas. Plauto komedijos yra seniausi iki mūsų dienų pilnai išlikę lotynų kalba parašyti literatūros kūriniai.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kilęs iš Sarsino miesto Umbrijoje, esančio netoli Arimino. Iš pradžių dirbo teatre, tačiau vėliau, praradęs turėtą turtą, vertėsi sunkiais darbais ir įsidarbino malūne.[2]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senovės Romos respublikos laikais Plautui buvo priskiriama apie 130 komedijų, tačiau daugelio jų autorystė kėlė abejonių. Markas Terencijus Varonas iš šio sąrašo išskyrė 21 komediją, kurių autoryste senovės Romoje nebuvo abejojama (vadinamosios Varono komedijos). Visgi pats Varonas tikėjo, kad bendrame sąraše galėjo būti ir daugiau tikrų Plauto parašytų kūrinių.[1][2]
Tiksli daugelio kūrinių parašymo data nėra žinoma, tačiau tyrinėtojai jas skirsto į kelis laikotarpius. Ankstyvosioms komedijoms priklauso „Dėžutė“ (Cistellaria) ir „Karys pagyrūnas“ (Miles Gloriosus). Manoma, kad komedija „Stichas“ (Stichus) buvo parašyta 200 m. pr. m. e. Plebėjų šventei (Ludi Plebeii), o 191 m. pr. m. e. pastatytas „Vergas apgavikas“ (Pseudolus) – Megalesijos žaidynėms, skirtoms Kibelės šventyklos pašventinimui. Vėlyvosios komedijos buvo „Bakchidės“ (Bacchides), „Kazina“ (Casina), „Persas“ (Persa), „Trys grašiai“ (Trinummus) ir „Piktas vyras“ (Truculentus).[2]
Plauto komedijos priskiriamos paliatų, kurios tiesiogiai rėmėsi senovės graikų naująja komedija, tipui (fabula palliata). Jo kūriniuose dominuoja meilės santykių, nesusipratimų, antrininkų buvimo, tapatybės supainiojimo siužetai.[2]
Dauguma komedijų neturi gilių ar reikšmingų idėjų. Pagrindinis Plauto tikslas buvo linksminti ir juokinti publiką. Nors darbai rėmėsi graikų pavyzdžiais, jie buvo pritaikomi Romos auditorijai: tekstuose gausu senovės Romos teisės, politikos, religijos, viešojo gyvenimo detalių bei terminų. Perėmęs tradicinius graikų personažus (gudrų vergą, parazitą, juokingą senį, šykštuolį ir kt.), Plautas juos dažnai šaržuodavo ir vaizduodavo groteskiškai, taip sustiprindamas komišką efektą. Kūriniuose itin gausu pokštų bei juokelių, ironijos – mažiau.[1][2]
Komedijose nėra choro, tačiau vaidinimus lydėdavo dinamiška vaizdų, garsų ir kalbėjimo visuma. Joje gausu auliui (pučiamajam instrumentui) pritariant dainuojamų arijų, vadinamų kantikais (cantica). Įvairių metrų arijas, rečitatyvus ir sakomą tekstą papildydavo komiški aktorių judesiai.[1]
Santykis su graikų komedijomis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nėra tiksliai žinoma, kokius pavadinimus Plautas pirminiuose rankraščiuose davė savo komedijoms. Manoma, kad bene pusę jų jis išversdavo iš graikiškų originalų pavadinimų į lotynų kalbą.[2]
Kai kurios komedijos, pavyzdžiui, „Amfitrionas“ (Amphitruo) ir „Persas“ (Persa), kartais priskiriamos graikų vidurinei komedijai. „Amfitrionas“ išsiskiria tuo, kad yra vienintelė išlikusi komedija, parašyta mitologine tema – joje personažai yra žmonėmis pasivertę dievai. Tuo tarpu komedijos „Bakchidės“, „Kazina“, „Stichas“ ir, tikėtina, „ Puodynaitinė“ (Aulularia) rėmėsi graikų dramaturgo Menandro kūriniais.[2]
Plauto komedijos „Bakchidės“ palyginimas su išlikusiais jo pirmtako Menandro komedijos „Dviguba apgaulė“ (Dis Exapaton) fragmentais patvirtina, kad rašytojas laikėsi laisvos adaptacijos principų. Išlaikydamas pagrindinį siužetą ir scenų kaitą, Plautas visiškai atsisakė poros originalo scenų ir padarė kitų pakeitimų, kad sutrumpintų kūrinį ir pritaikytų jį savo romėnų teatrui.[2]
Komedijų sąrašas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki šių dienų išliko 21 Varono išskirta komedija (viena iš jų – tik fragmentiškai):
- „Amfitrionas“ (Amphitruo)
- „Asilai“ (Asinaria)
- „Puodynaitinė“ (Aulularia)
- „Bakchidės“ (Bacchides)
- „Belaisviai“ (Captivi)
- „Kurkulionas“ arba „Parazito išdaigos“ (Curculio)
- „Kasina“ (Casina)
- „Dėžutė“ (Cistellaria)
- „Epidikas“ (Epidicus)
- „Dvyniai“ (Menæchmi; į lietuvių kalbą išversta 1947 m.)
- „Pirklys“ (Mercator)
- „Karys pagyrūnas“ (Miles Gloriosus)
- „Vaiduoklis“ (Mostellaria)
- „Persas“ (Persa)
- „Poenulas“ (Poenulus)
- „Vergas apgavikas“ (Pseudolus)
- „Virvė“ (Rudens)
- „Stichas“ (Stichus)
- „Trys grašiai (Trinummus)
- „Piktas vyras“ (Truculentus)
- „Kelioninis krepšys“ (Vidularia) – išlikę tik fragmentai
Lietuviški vertimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Į lietuvių kalbą išverstos penkios komedijos: „Karys pagyrūnas“ (vert. Antanas Dambrauskas), „Vergas apgavikas“ (A. Dambrauskas), „Dvyniai“ (Aleksys Churginas), „Amfitrionas“ (Jonas Dumčius), „Belaisviai“ (J. Dumčius).[3] Vertimai išleisti rinktinėje „Komedijos“ (1970 m.) ir Pasaulinės literatūros bibliotekos serijos knygoje „Antikinės komedijos“ (knyga 4, 1989 m.).[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Dilytė, Dalia (2023-12-01). „Plauto žodžių žaismo vertimai“. Metai.
- McCarthy Brown, Peter George (2003). „Plautus“ [Plautus]. The Oxford Classical Dictionary (anglų). Oxford: Oxford Press.
