close
Pereiti prie turinio

Apokrifas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Krikščionybė

Apokrifas (gr. απόκρυφα – paslėptasis, slaptingasis, slaptasis) – abejotinos autorystės arba abejotino autentiškumo veikalas.

Senovėje apokrifais (lot. libri absconditi, libri secreti) buvo vadinamos knygos, kuriose pateikiama paslaptinga, tik išrinktiesiems skirta doktrina. Krikščioniškoje tradicijoje šis terminas įgavo reikšmę „nekanoniškos“, t. y. neįtrauktos į Šventojo Rašto kanoną, knygos, kurios nebuvo skaitomos liturginių pamaldų metu.[1]

Judaizme ir krikščionybėje apokrifu vadinamas religinės literatūros veikalas, pripažintas klastote arba nesutampantis su oficialiu religiniu mokymu ir dėl to neįtrauktas į kanonines Biblijos knygas. Savo siužetu apokrifai artimi bažnyčios kanonizuotiems veikalams, bet traktavimo būdu skirtingi nuo jų ir dėl to bažnyčios laikomi klaidingais.

Apokrifiniai kūriniai atspindi įvairių srovių kovą, kuri vyko formuojantis religinei ideologijai.

Ankstyvosios krikščionybės apokrifai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nikėjos susirinkime iš daugelio evangelijų buvo atrinktos tik keturios: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Jos buvo pripažintos teisingomis, o visos kitos atmestos ir paskelbtos apokrifais, nors principinio skirtumo tarp jų nėra. Kai kurie apokrifai buvo rašomi ne iš blogos valios – jų autoriai siekė išplėtoti ar paaiškinti kanoninius tekstus, perteikti papildomą informaciją apie žinomus biblinius įvykius ar asmenis. Kiti apokrifai buvo naudojami skleisti klaidingas doktrinas, prisidengiant autoritetingais vardais.[1] Ankstyviesiems krikščionims be šių keturių kanoninėmis pripažintų Naujojo Testamento knygų, buvo žinomi šie kūriniai:

Evangelijos
Darbai
Laiškai
  • Pauliaus laiškas laodikiečiams
  • Pauliaus laiškas aleksandriečiams
  • Korintiečių laiškas Pauliui
  • Pauliaus ir Senekos susirašinėjimas
Apreiškimai
Kiti kūriniai
  1. 1 2 Kauno kunigų seminarijos konspektas, 1972–1977 m.